Sielvartą savo gyvenime, greičiausiai, patirsime kiekvienas, tačiau jį suprasti nėra taip paprasta. Senoji netekčių psichologijos paradigma teigia, kad jis išgyvenamas linijiniu procesu, pereinant tam tikras gedėjimo stadijas, kaip neigimą, pyktį, susitaikymą ir pan. Tačiau šiais laikais naujos teorijos, tokios kaip besitęsiančių ryšių (ang. Continuing Bonds (CB)) teorija, sielvarto išgyvenimą mato visai iš kitos perspektyvos ir pateikia daugelį probleminių senosios sielvarto išgyvenimo teorijos aspektų. Toliau pasidalinsime gedėjimo mitais, kuriuos įkvėpė būtent CB teorija.
Mitas nr. 1
Mitas: sielvarto procesas galiausiai pasibaigia.
Realybė: sielvartas nėra linijinis ar baigtinis.
Daugelis teorijų, kurios apibrėžia sielvartą ir jo stadijas, įskaitant penkis sielvarto etapus, užsimena apie tam tikrą tašką, kai yra susitaikoma su netektimi ir sielvartas tiesiog dingsta. Tačiau tai nėra tiesa. Mūsų visų labui, dabar pat reikėtų atsisakyti šios iliuzijos ir pamiršti šį mitą, kad galėtume lengviau atsikvėpti.
Visų pirma, sielvartas tęsiasi. Jis niekada nesibaigia. Pasak, knygų apie sielvartą autorės Eleanoros Haley: „Sielvartas nėra kažkas, ką išgyveni, tai kažkas, kas tampa tavo dalimi. Tai amžina“. Antra, nėra tokio dalyko kaip susitaikymas. Mes niekada iš tikrųjų neužverčiame artimųjų, kurių netekome, gyvenimo puslapių. Jie visada su mumis, ir mes galime juos skaityti vėl ir vėl. Nes jie visada išliks mūsų širdyse ir mintyse.
Šaltinis: @YYCDaughters
Mitas nr. 2
Mitas: ilgainiui turime „judėti toliau“ po artimojo netekties.
Realybė: nebūtina savęs atsieti nuo sielvarto, yra visiškai saugu gyventi su juo.
Pernelyg dažnai jaučiame spaudimą šiuolaikinėje visuomenėje „judėti toliau“ po netekties, kai iš tikrųjų dar nesame tam pasirengę. Tai nereiškia, kad reikėtų toleruoti sėdėjimą ant sofos nešvariuose namuose su kibiru ledų ilgus metus. Tačiau pagal CB teoriją mes niekada neatsiribojame nuo tų, kuriuos praradome. Mes vis tiek jaučiamės su jais susieti savo gyvenime ir neturėtų būti jokio spaudimo palikti juos užmarštyje.
Tačiau svarbu pripažinti, kad mūsų santykiai su artimaisiais, kurių netekome laikui bėgant keičiasi. Tai, kas kažkada atrodė tuščia liūdesio praraja, po 10 metų gali jaustis švelnia meilės šiluma jūsų širdyje. Sielvartas laikui bėgant kinta. Nereikia jo vengti kaip maro ar norėti, kad jo nebūtų. Jis ne visada turi būti skausmingas ir ne visada toks bus, bet kažkokia forma vis tiek bus.
Mitas nr. 3
Mitas: jei ir toliau palaikysi ryšį su mylimu žmogumi po jo mirties, atrodys, kad šiek tiek išprotėjai.
Realybė: tęsti ilgalaikį ryšį su mirusiuoju yra būtina ir sveika.
Ryšys su mirusiais artimaisiais žiniasklaidoje ar medijose vaizduojamas kaip labai keistas, kraupus ir kartais tiesiog beprotiškas elgesys. Tik bepročiai taip elgtųsi, tiesa? Vieną minutelę...
Daugelis pasaulio kultūrų vertina ryšį su mirusiais artimaisiais per ritualus, pokalbius, dainas ir netgi atminimo dovanas kaip šventą, gydantį ir nepaprastai naudingą procesą, padedantį numalšinti netekties skausmą. Tiesą sakant, šiuolaikinė psichologija teigia, kad ritualai, susiję su mirusiais artimaisiais yra viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių mes įstengiame suvokti jų mirtį. CB tyrimai rodo, kad „išlikęs ryšys, regis, palengvina netektį patyrusių asmenų sugebėjimą susidoroti su praradimu ir su juo susijusiais pokyčiais“.
Šaltinis: What’s Your Grief
Mitas nr. 4
Mitas: prisiminti prarastą artimą žmogų reiškia gyventi praeitimi.
Realybė: prisiminti prarastą mylimą žmogų gali reikšti jo susiejimą su nauja patirtimi jūsų gyvenime.
Gali atrodyti, jog vienintelis būdas palaikyti ryšį su mirusiu artimuoju yra prisiminti su juo praleistus laikus. Tačiau CB teorija teigia, kad mūsų santykiai su mirusiais artimaisiais nėra pastovūs. Tiesą sakant, anot CB teorijos, „vietoj to [nekintančio ryšio], jie vystosi ir bręsta kartu su mumis“. Tai tik parodo, kad sveikas būdas ko nors gedėti, gali reikšti, kad priimate jų buvimą naujose patirtyse, kurias kuriate. Ypač tose, kurias jie patys būtų norėję patirti, bet niekada neturėjo progos.
Šaltinis: What’s Your Grief
Mitas nr. 5
Mitas: kai asmuo, kurį mylime miršta - mes jo netenkame.
Realybė: kai asmuo, kurį mylime miršta - jo išmintis ir gerumas toliau gyvena mumyse.
Beveik visi esame girdėję žodžius „užjaučiu dėl netekties“. Nors šiame posakyje nėra nieko blogo iš esmės, tačiau ar tikrai mes ko nors netenkame? Kaip mes galime netekti žmogaus, kurį taip branginame savo širdyje? Taip, fiziškai šis žmogus nebeegzistuoja, tačiau jo išmintis, juokai ir gerumas toliau gyvena per mus, arba, kaip sako Billy Joe Shaver, „ištirpsta“ mumyse.
Tikrai gydanti praktika yra užrašyti visas gražias savybes, mintis, atradimus ir džiaugsmus, kurie „ištirpo“ jumyse jūsų artimojo dėka.
Įkvėpta Krystal Penrose „5 Common Grief Myths Busted By Grief Experts“.
Comments