Kad ir kaip norėtume, negalime apsaugoti vaikų nuo netekties ir praradimo skausmo, bet galime padėti jiems užauginti įgūdžius, padėsiančius išgyventi sielvartą.
Vaikų požiūris į mirtį dažnai skiriasi nuo suaugusiųjų. Jų emocinis spektras akistatoje su mirtimi gali kisti nuo ašarų iki žaismingumo ir tai normalu. Žaidimas taip pat yra vaikui priimtinas būdas susitvarkyti su savo jausmais. Taip pat normalu, kad vaikai pyksta, nerimauja ar pradeda elgtis netipiškai.
Galimi tokie vaikų reakcijos į netektį etapai:
Neigimas. Keletą savaičių po mirties vaikas gali neigti mirties faktą, bet ilgalaikis neigimas ir liūdesio vengimas gali sukelti didesnių problemų.
Liūdesys ir gedulas. Kai vaikas suvokia mirties faktą, jis aktyviai liūdi ir gedi.
Pyktis. Kadangi miręs asmuo buvo svarbus vaiko gyvenime, pyktis yra natūrali reakcija, jo netekus. Vaikas pyktį gali išreikšti žaisdamas agresyvius žaidimus, jį gali kamuoti naktiniai košmarai. Kartais pyktis gali būti nukreiptas į šeimos narius.
Kaltė. Mažesni vaikai tiki, kad jie yra visko, kas atsitinka, priežastis. Jie gali manyti, kad brolis ar sesuo, mama ar tėtis mirė, nes jie kada nors to „norėjo”. Vaikai jaučia kaltę, kad tas noras tarsi išsipildė.
Vaikams, turintiems rimtų sielvarto ir netekties sunkumų, gali pasireikšti vienas ar keli iš šių požymių:
Užsitęsęs depresijos laikotarpis, kai vaikas praranda susidomėjimą kasdiene veikla, hobiais.
Negalėjimas užmigti, apetito praradimas, ilgalaikė baimė būti vienam.
Atsiskyrimas nuo draugų.
Staigus mokymosi rezultatų sumažėjimas arba atsisakymas lankyti mokyklą.
Jei šie požymiai išlieka ilgai, gali prireikti profesionalios specialisto pagalbos. Vaikų ir paauglių psichiatras ar psichologas gali padėti vaikui susitaikyti su mirtimi ir padėti kitiems padėti vaikui gedėjimo procese.
Taigi, jei vaikas neverkia – tai dar nereiškia, kad jis negedi. Jį gali kamuoti daugybė jausmų: sielvartas, baimė, kaltė, neviltis, bejėgiškumas… Vaikui vienam dažnai būna per sunku išbūti su šiais jausmais, todėl labai svarbu suaugusiojo palaikymas, supratimas, pagalba ir buvimas šalia. Kuo mažiau suaugusieji stengsis mirtį ir sielvartą išstumti iš gyvenimo kasdienybės, kuo mažiau laikys tai tabu, tuo geriau vaikai susidoros su šia skaudžia patirtimi.
Kaip galime padėti vaikui?
Pirmiausia - jeigu mirtį galima numatyti, vaikas turėtų būti tam ruošiamas - jam reikia pasakyti apie progresuojančią artimo žmogaus ligą, apie tai, kad paprastai tokiais atvejais nepasveikstama. Liga ir mirtis neturi būti apgaubti tylėjimu ir melu. Vaikui reikia sakyti tiesą, kad jis turėtų laiko suprasti ir priimti mirtį.
Kartu su vaiku skaitykite arba pasakokite pasakas, istorijas apie mirtį. Papasakokite apie savo vaikystę ir jaunystę – kada ir kokias jums teko patirti netektis, kaip jūs su šia patirtimi tvarkėtės, kokius jausmus jautėte, kas jums tuo metu padėjo.
Pranešti vaikui apie mirtį reikėtų aiškiai ir tiesiai - kalbėdami su mažesniais vaikais nelyginkite mirties su miegu ar išėjimu. Po to būtinai reikia skirti laiko ilgiau pabūti kartu, pakalbėti su vaiku, atsakyti į jo klausimus.
Leiskite vaikui susivokti savo jausmuose ir išlieti juos. Vaikas turėtų augti matydamas, kad visi žmonės kartais liūdi, kad tai yra normalu ir nesitęsia amžinai - liūdesys turi pradžią ir pabaigą. Geriausia, kai šias žinias savo pavyzdžiu vaikui perduoda tėvai. Vaikai turėtų matyti ir liūdinčius tėvus, ir tai, kad išgyvenę liūdesį jie vėl gali džiaugtis ir gyventi toliau. Išreikšdami sunkias emocijas vaikai greičiau išgyvena gedulą, priima netektį ir su ja susitaiko. Taigi, jeigu pajusite, kad akyse kaupiasi ašaros – neslėpkite liūdesio.
Svarbu sukurti saugią ir palankią aplinką, kurioje vaikas galėtų drąsiai reikšti skausmingus jausmus, sukeltus netekties. Pavyzdžiui, kai vaikas klausia, „kodėl mirė senelis?", svarbu ne tik pateikti vaiko amžiui tinkantį paaiškinimą, bet ir pasakyti „tikriausiai tau labai liūdna, kad senelio nėra?". Tokiu būdu paskatinsime mažąjį išreikšti savo jausmus, susijusius su netektimi.
Kalbėkitės apie praeitį. Pasidalinkite prisiminimais apie mirusį žmogų, kartu pažiūrėkite nuotraukų albumus. Prisiminkite ką veikdavote kartu, kaip džiaugdavotės, kur keliaudavote, kokie juokingi nutikimai jums kartu nutiko… Paklauskite vaiko ar yra koks nors dalykas, už ką jis norėtų atsiprašyti mirusio žmogaus, ką nors jam pasakyti, ar yra kažkas, dėl ko vaikas pyksta ir pan.
Jei turite religinių įsitikinimų apie pomirtinį gyvenimą, dabar pats laikas jais pasidalinti. Jei nesate religingas, galite paguosti savo vaiką supratimu, kad žmogus ir toliau gyvena kitų širdyse ir mintyse.
Leiskite vaikui žaisti. Neišsigąskite ir nedrauskite vaikui žaisti laidotuvių – būtent per žaidimą vaikas išgyvena sunkius jausmus, susitaiko su netektimi. Žaisdamas vaikas gali užkasti lėles ar kitus žaislus smėlio dėžėje, gali pradėti verkti ar pykti.
Vienas iš būdų, kaip vaikas išreiškia savo susikaupusius sunkius jausmus, yra piešimas. Paskatinkite ir galbūt net patys prisijunkite prie kūrybinės veiklos - kartais iš liūdesio gali gimti gražus laikas kartu.
Jei tėvai patys gedi ir neranda jėgų skirti laiko vaikui po patirtos netekties, rekomenduotina pakviesti patikimą žmogų, kuris padėtų namuose, pabūtų su vaikais, bet neišvežti vaikų iš namų ir neatsiskirti. Kasdieninis gyvenimas turėtų kuo mažiau keistis. Vaikas turi būti užtikrintas, kad jo pagrindiniai poreikiai bus patenkinti.
Dalyvavimas laidotuvėse
Dalyvauti laidotuvėse ar ne – asmeninis sprendimas, kuris visiškai priklauso nuo jūsų ir vaiko. Laidotuvės gali būti naudingos atsisveikinant su artimuoju, tačiau kai kurie vaikai nėra pasiruošę tokiai intensyviai patirčiai. Jeigu nusprendžiate, kad vaikas laidotuvėse neturėtų dalyvauti, vėliau rekomenduotina surengti atskirą atsisveikinimo ceremoniją specialiai su vaiku. Nueikite prie kapo, uždekite žvakę, nupieškite atsisveikinimo atvirutę ar kitaip atsisveikinkite su mirusiuoju. Suorganizuokite privatų vaiko atsisveikinimo su artimuoju ritualą, padėsiantį suprasti ir priimti artimojo mirtį. Daugiau atsisveikinimo ritualų idėjų.
Kai vaikai pirmą kartą dalyvauja laidotuvėse, juos reikia paruošti atsisveikinimui su mirusiuoju, t.y. trumpai papasakoti apie tai, ką jie pamatys. Vaikui reikia iš anksto paaiškinti, kaip vyksta laidotuvės, kaip jų metu reaguoja ir elgiasi suaugę žmonės. Į visus vaiko klausimus svarbu atsakyti nuoširdžiai ir jam suprantamai. Svarbu, kad per laidotuves vaikas būtų su artimu, jį mylinčiu žmogumi. Po laidotuvių leiskite vaikams pasipasakoti apie tai, ką jie matė ir jautė.